Kodėl geras korepetitorius gali netikti jūsų vaikui?

Kodėl geras korepetitorius vienam vaikui kitam gali visai netikti?

Tėvai dažnai ieško „gero matematikos korepetitoriaus“. Atrodo, kad jeigu žmogus stipriai moka matematiką, turi patirties ir gerų atsiliepimų, rezultatas turėtų būti savaime aiškus. Tačiau praktikoje taip būna ne visada.

Kartais tėvai pasako: „Išbandėme kelis korepetitorius, visi atrodė geri, bet vaikui vis tiek negerėja.“ Tada kyla natūralus klausimas: kur problema? Ar korepetitorius nepakankamai geras? Ar vaikas nesistengia? Ar matematika tiesiog per sunki?

Labai dažnai atsakymas slypi kitur. Neužtenka rasti tiesiog gerą specialistą. Reikia rasti žmogų, kuris tinka konkrečiam vaikui.

Matematikos korepetitorius gali turėti puikias žinias, bet jei mokiniui sunku klausti, jei jis bijo suklysti, jei paaiškinimo tempas netinka arba pamokos metu atsiranda įtampa, mokymasis nejuda taip, kaip galėtų. Todėl renkantis korepetitorių svarbu žiūrėti ne tik į žinias, bet ir į vaiko charakterį, mokymosi būdą ir santykį su matematika.

Kodėl neužtenka tiesiog „stipraus matematiko“?

Žinoma, korepetitorius turi gerai išmanyti matematiką. Be to nebus kokybiškos pamokos. Tačiau vien matematikos žinių neužtenka.

Vaikui reikia ne žmogaus, kuris moka išspręsti uždavinį sau. Jam reikia žmogaus, kuris moka paaiškinti taip, kad suprastų mokinys.

Tai du skirtingi dalykai.

Vienas korepetitorius gali labai greitai spręsti sudėtingas užduotis, bet kalbėti per greitai, praleisti tarpinius žingsnius arba manyti, kad „čia savaime aišku“. Stipresniam mokiniui toks tempas gali tikti. Bet vaikui, kuris jau turi įtampos dėl matematikos, tai gali būti per sunku.

Kitas korepetitorius gali aiškinti lėčiau, daugiau kartoti, dažniau tikrinti, ar mokinys suprato. Vienam vaikui tai bus idealu. Kitam gali atrodyti per lėta.

Todėl klausimas turėtų būti ne tik „ar korepetitorius geras?“, bet ir „ar šitas korepetitorius tinka būtent mano vaikui?“

Skirtingiems vaikams reikia skirtingo mokymo stiliaus

Vaikai mokosi labai skirtingai. Vieni drąsiai klausia, kai nesupranta. Kiti linksi galva, nors viduje jau seniai pasimetę. Vieniems reikia griežtesnės struktūros, kiti atsiveria tik tada, kai pamokoje jaučiasi ramiai ir be spaudimo.

Pavyzdžiui, vienam vaikui gali reikėti labai aiškaus plano: ką šiandien mokomės, kokias užduotis sprendžiame, ką kartosime namuose, kaip matuosime progresą. Be struktūros jis greitai pasimeta.

Kitam vaikui svarbiausia, kad korepetitorius būtų kantrus ir neskubėtų. Jeigu jis kelis kartus nesuprato tos pačios temos, jam reikia ne spaudimo, o ramaus paaiškinimo kitu būdu.

Trečiam vaikui reikia korepetitoriaus, kuris sugebėtų palaikyti discipliną. Ne griežtai gąsdinti, bet aiškiai vesti pamoką, neleisti išsisukti ir padėti išlaikyti ritmą.

Dar kitam mokiniui svarbiausia santykis. Jei su mokytoju gera atmosfera, jis pradeda klausti, bandyti ir nebijoti suklysti. O kai atsiranda klausimai, atsiranda ir tikras mokymasis.

Vaikas gali nesakyti, kad nesupranta

Vienas svarbiausių dalykų renkantis korepetitorių yra suprasti, kaip vaikas elgiasi tada, kai jam neaišku.

Yra vaikų, kurie iš karto pasako: „Nesupratau.“ Su jais lengviau, nes mokytojas greitai mato, kur reikia sustoti.

Bet yra ir tokių, kurie nutyli. Jie gali linkčioti, sakyti „aha“, „aišku“, „supratau“, nors iš tikrųjų tema dar neaiški. Ne todėl, kad meluoja. Dažnai jie tiesiog bijo pasirodyti silpni, nenori nuvilti suaugusiojo arba yra įpratę apsimesti, kad viskas gerai.

Tokiam vaikui reikia korepetitoriaus, kuris moka skaityti ne tik atsakymus, bet ir vaiko reakcijas. Jis turi pastebėti, kada mokinys pradeda spėlioti, kada kartoja veiksmus mechaniškai, kada nustoja klausti arba kada per greitai sutinka su paaiškinimu.

Kartais svarbiausias korepetitoriaus klausimas nėra „ar supratai?“, nes į jį vaikas gali automatiškai atsakyti „taip“.

Geriau klausti:

„Paaiškink man savo žodžiais, ką dabar darėme.“

„Kodėl pasirinkai šitą veiksmą?“

„Kaip žinotum, nuo ko pradėti, jei tokia užduotis būtų kontroliniame?“

Tokie klausimai parodo tikrą supratimą.

Charakterių suderinamumas turi daugiau reikšmės, nei atrodo

Mokymasis nėra tik informacijos perdavimas. Ypač tada, kai kalbame apie vaiką, kuriam matematika jau kelia stresą.

Jeigu vaikas jaučiasi vertinamas, spaudžiamas ar skubinamas, jis gali užsidaryti. Net jeigu korepetitorius labai kompetentingas, mokinys gali pradėti bijoti klausti. O jei vaikas neklausia, korepetitoriui sunku suprasti, kur tikroji problema.

Todėl charakterių suderinamumas yra labai svarbus.

Vienam mokiniui tinka energingas, aktyvus korepetitorius, kuris palaiko tempą ir nuolat įtraukia. Kitam toks stilius gali kelti įtampą. Jam geriau tiks ramesnis žmogus, kuris duoda daugiau laiko pagalvoti.

Vienas vaikas gerai reaguoja į tiesų grįžtamąjį ryšį: „Čia klaida, taisom.“ Kitas nuo tokio tono iškart pasijunta blogai ir pradeda bijoti bandyti.

Tai nereiškia, kad korepetitorius turi būti tik „mielas“. Geras korepetitorius turi būti aiškus, profesionalus ir gebėti palaikyti mokymosi kryptį. Bet jo bendravimo būdas turi tikti mokiniui.

Kodėl po kelių korepetitorių rezultatai vis tiek gali negerėti?

Jeigu vaikas jau išbandė kelis korepetitorius, o rezultatai nesikeičia, verta ne iškart ieškoti dar vieno atsitiktinio specialisto, o sustoti ir pažiūrėti giliau.

Galimos priežastys:

Kartais korepetitorius nėra blogas. Jis tiesiog netinka konkrečiai situacijai.

Pavyzdžiui, mokiniui, kuris ruošiasi VBE ir siekia aukšto rezultato, gali reikėti korepetitoriaus, kuris moka dirbti strategiškai su egzamino užduotimis. O mokiniui, kuris dar nesupranta pagrindų, pirmiausia reikia žmogaus, kuris moka kantriai grįžti prie bazinių temų.

Jeigu šie poreikiai supainiojami, pamokos gali vykti, bet rezultatas nejudės taip, kaip tikimasi.

Kaip suprasti, koks korepetitorius tiktų vaikui?

Prieš renkantis korepetitorių verta atsakyti į kelis klausimus apie vaiką.

Ar jis drąsiai klausia, kai nesupranta?

Ar jam reikia daugiau struktūros, ar daugiau palaikymo?

Ar jis geriau mokosi ramioje atmosferoje, ar jam tinka greitesnis tempas?

Ar jis linkęs skubėti, ar kaip tik per ilgai užstringa?

Ar jam svarbus ryšys su mokytoju?

Ar jis turi konkrečių spragų, ar reikia ruoštis egzaminui?

Ar jis jautriai reaguoja į kritiką?

Ar jis moka savarankiškai dirbti tarp pamokų?

Šie klausimai padeda suprasti, kokio žmogaus reikia. Ne abstrakčiai „gero“, o tinkamo pagal mokinio situaciją.

Pavyzdžiui, jei vaikas jautrus ir jau praradęs pasitikėjimą, jam svarbu ne tik stiprus matematikos specialistas, bet ir žmogus, kuris mokėtų kurti saugią atmosferą. Jei vaikas gabus, bet neorganizuotas, jam gali reikėti struktūros ir aiškios atsakomybės. Jei artėja egzaminas, reikia korepetitoriaus, kuris moka planuoti pasiruošimą pagal laiką ir tikslą.

Kas turėtų įvykti pirmose pamokose?

Pirmosios pamokos neturėtų būti tik atsitiktinių užduočių sprendimas. Jos turi padėti suprasti, nuo ko pradėti.

Gera pradžia dažniausiai apima tris dalykus.

Pirma – mokinio lygio įvertinimą. Reikia pamatyti, ką jis moka, kur daro klaidas ir ar tos klaidos yra atsitiktinės, ar sisteminės.

Antra – mokymosi tikslo išgryninimą. Vienas tikslas yra pakelti pažymį nuo 5 iki 7. Kitas – pasiruošti PUPP. Trečias – stipriai ruoštis VBE. Ketvirtas – sumažinti matematikos baimę ir grąžinti pasitikėjimą.

Trečia – ryšio patikrinimą. Ar vaikui aišku? Ar jis klausia? Ar nebijo pasakyti, kad nesuprato? Ar korepetitoriaus aiškinimo tempas jam tinka?

Jeigu po pamokos vaikas sako „pagaliau supratau“ arba bent „su šituo žmogumi man nebuvo baisu klausti“, tai jau geras ženklas.

Į ką tėvams atkreipti dėmesį po pirmų pamokų?

Po kelių pamokų verta žiūrėti ne tik į pažymį. Pažymiai gali pasikeisti ne iš karto, ypač jei spragų daug. Bet yra ankstyvesnių ženklų, kad pasirinktas korepetitorius tinka.

Pavyzdžiui:

Tai nereiškia, kad kiekviena pamoka bus lengva. Mokymasis vis tiek reikalauja pastangų. Bet jeigu vaikas pradeda jaustis saugiau ir aiškiau, dažnai tai yra pirmas žingsnis į geresnius rezultatus.

Kaip korepetitorius turėtų duoti grįžtamąjį ryšį?

Geras grįžtamasis ryšys nėra tik „gerai“ arba „blogai“. Vaikui reikia suprasti, kas tiksliai pavyko ir ką reikia taisyti.

Vietoj:

„Tu čia nesupranti.“

Daug naudingiau:

„Šitą veiksmą pasirinkai teisingai, bet klaida atsirado tada, kai perkėlei narį į kitą pusę.“

Vietoj:

„Reikia daugiau spręsti.“

Geriau:

„Tau reikia daugiau užduočių, kuriose pats atpažįsti, kurią formulę taikyti.“

Toks grįžtamasis ryšys padeda vaikui matyti, kad matematika nėra viena didelė nesėkmė. Ji susideda iš konkrečių dalių, kurias galima sutvarkyti.

Korepetitorius, kuris moka duoti aiškų ir ramų grįžtamąjį ryšį, dažnai padeda vaikui ne tik geriau mokytis, bet ir mažiau bijoti klaidų.

Kodėl UpTheGrade svarbu parinkti tinkamą žmogų?

UpTheGrade požiūris paprastas: mokiniui reikia ne bet kokio korepetitoriaus, o tinkamo žmogaus pagal jo lygį, tikslą ir charakterį.

Todėl prieš rezervuojant pamokas svarbu suprasti:

Kartais tėvai ieško labai stipraus matematikos specialisto, bet vaikui pirmiausia reikia žmogaus, su kuriuo jis apskritai pradėtų kalbėti. Kai mokinys pradeda klausti, pripažinti, kad nesuprato, ir bandyti be baimės, tada matematika pradeda judėti.

Galima juokais sakyti, kad pirmiausia turi sutapti „auros“, o tik tada formulės. Bet už šio juoko yra labai praktiška tiesa: kai vaikui tinka mokytojo bendravimo būdas, mokymasis tampa daug efektyvesnis.

Kada verta keisti korepetitorių?

Keisti korepetitorių verta ne po vienos sunkesnės pamokos, o tada, kai matosi, kad ryšys ar mokymosi būdas netinka.

Signalai gali būti tokie:

Kartais užtenka pasikalbėti ir pakoreguoti pamokų eigą. Bet jei matosi, kad vaikas ir korepetitorius tiesiog nesusikalba, verta ieškoti kito varianto.

Tai nėra nesėkmė. Tai normalus mokymosi proceso dalykas. Kaip vienam vaikui tinka vienas treneris, taip kitam gali reikėti visai kitokio mokytojo.

Trumpai

Geras matematikos korepetitorius vienam vaikui kitam gali visai netikti, nes mokymasis priklauso ne tik nuo mokytojo žinių. Labai daug lemia bendravimo būdas, aiškinimo tempas, struktūra, vaiko charakteris ir tai, ar mokinys jaučiasi saugiai klausti.

Todėl renkantis korepetitorių svarbu ne tik klausti, kiek jis turi patirties ar kokius egzaminus padeda ruoštis. Svarbu suprasti, ar jo mokymo stilius tinka konkrečiam vaikui.

Kai mokinys randa žmogų, su kuriuo nebijo suklysti, gali klausti ir gauna aiškų planą, matematika dažnai tampa daug mažiau bauginanti. O tada atsiranda ir rezultatai.